ARKLIŲ KAUSTYMAS

kalvyste-metalo-gaminiai.ltVienas svarbiausių ir dažniausiai atliekamų tiek dvaro, tiek ir kai­mo kalvių darbų buvo arklių pasegimas (ir naujų pasagų kalimas). Sia tema straipsnių nerašiau, tačiau remdamasis kalvių prisiminimais ir jų darbų užrašais, pamėginsiu čia nors iš dalies tą spragą užpildyti.

Šaukėnų dvaro (Kelmės r.; XIX a. vidurys ir antra pusė) kalvis Bar­kauskas ir Giedraičių kaimo (Radviliškio r.; XX a. pirma pusė) kalvis ir malūnininkas Aleksandras Šidlauskas savo užrašuose pažymėjo daug at­vejų ir faktų, iš kurių matome, kad šie gabūs ir darbštūs kalviai yra nuka­lę aibę naujų pasagų (kartais vienu kartu net kelias dešimtis!) ir pakaus­tė tiek pat daug darbinių ir staininių arklių. Kartais jie kaustė tik po 2, rečiau po vieną arba ir (pagal reikalą) visas keturias arklio kojas. Be to, arklių kaustymą reikėtų skirti prie sezoninių kalvio darbų ( „Kal­vystė Lietuvos dvarų dokumentuose tureklai„). Šiuos faktus liudija ne tik čia pa­minėtų, bet ir kitų kalvių netgi labai kruopščiai padieniui surašyti jų įvai­riausi darbai (pvz., Labgirių dvaro kalvio Rotenbergo ir kitų). Dažnai kalvių darbų užrašuose tiksliai nurodoma, kiek ir už kiek pirkta geležies pasagų ir pasagvinių kalimui ar tiesiog arklių kaustymui. Kartais kai kurie kalviai, pvz., Jonas Stočkus iš Joniškėlio, kalė pasagas parduoti turguje arba urmu atiduoti jas į parduotuvę.

XIX a. viduryje pradėjus veikti pašto trasoms Vilnius-Maskva, Vil­nius-Kaunas ir kitoms, nepaprastai didelę reikšmę turėjo arklių trans­portas. Todėl didesnės pašto stotys Lietuvoje turėjo savo kalves ir kal­vius, kurie ne tik taisė įvairias transporto priemones (pvz., tarantasus), bet ir kaustė pašto arklius. Tuo pat metu Latvijoje pašto arklius dažniau kaustydavo dvarų kalviai. Didelį dėmesį bei reiklumą taisyklingam arklių pasegimui skyrė Lietuvos kariuomenės veterinarijos tarnyba. Kaip jau esu minėjęs, tarpukario Lietuvoje Kaune, Šančiuose, buvo įsteigta arklių kaustymo mokykla (kursai), kurią iki sovietinės okupa­cijos (jei neapgauna statistika) buvo baigę apie 2000 kalvių iš įvairių Lietuvos apskričių. Tos mokyklos vedėjas  K.Mašanauskas pa­rašė ir išleido jau minėtą „Arklių kaustymo vadovėlį“. Panaši arklių pasegimo mokyklos kalvė veikė ir Klaipėdos krašte, ja rūpinosi ir griež­tai kontroliavo Amatų rūmai. Minėtame K.Mašanausko vadovėlyje, taip pat ir pačiuose kursuose kalviai buvo supažindinami ne tik su ben­dra arklio išvaizda bei anatomija, bet ir ypač su arklio kanopos sudėti­mi, arklio stovėsena ir eisena. Aptariamos netaisyklingos ir nesveikos kanopos bei jų kaustymo ypatumai.

Dar 1953 m. veterinarijos mokslų kandidatas doc. Tomas Šniukšta parašė gana didelį (179 p., 8000 egz. tiražu) vadovėlį „Kanopų ir nagų kaustymo pagrindai“, kuriame nuro­dė ne tik arklių kaustymo reikšmę bei uždavinius, bet ir apžvelgė ar­klio, ypač jo kulkšnies ir kanopos, anatominę sandarą ir netgi pateikė trumpą arklių kaustymo istoriją, taip pat aptarė kalvę, jos inventorių, pasagų kalimą ir arklio kaustymo technologiją. Ir tik 1993 m., jau atkū­rus nepriklausomybę, tas pats autorius parašė tarsi sutrumpintą minė­to vadovėlio variantą „Arklių kaustymas“ (8000 egz. tiražu išleido Mokymo metodikos centras). Šioje mo­kymo priemonėje nuodugniai aptariama kalvių įranga, specialūs įran­kiai įvairių rūšių pasagoms gaminti, taip pat smulkiai aptartas specia­lios paskirties ir netaisyklingos eisenos arklių kaustymas. Nedidelis sky­relis, kaip ir anksčiau minėtame vadovėlyje, yra paskirtas kumeliukų ir subrendusių arklių kanopų priežiūrai. Šį informatyvi, nors ir labai glaus­tą, arklių kaustymo leidinį reikėtų išleisti pakartotinai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *