Archive for Viktoras9999

Vartojimo prekių klasifikavimas pagal vartojimo elgseną

consumptionVartojimo prekės  – jau daug kartų pažinta ir pergvildenta tema,  tačiau, ne visi žino, suvokia ir sugeba klasifikuoti savo prekę ar paslaugą, dėl ko gali patirti nepatogumų. Todėl visiems, užsiimantiems prekyba ar paslaugų teikimu rekomenduojama pagal požymius išskirti savo prekę, kad galėtų lengviau ją išskirti iš kitų ir taip lengviau susikurti savo prekės poziciją rinkoje. Taigi, vartojimo prekės pagal elgseną klasifikuojamos į penkias rūšis:

Patogumo prekės. Tai dažniausiai ir mažiausiai apgalvotai perkama prekių grupė. Šios prekės pasižymi dažnu ir intensyviu pirkimu, žemomis kainomis, jos masiškai reklamuojamos, siūlomos daugelyje pardavimo vietų. Tai nuolat mums lengvai pasiekiamos prekės – kramtomoji guma, laikraščiai, saldumynai, kepiniai (sausainiai, bandelės,pyragaičiai), įvairūs greito maisto produktai,  gaivieji gėrimai ir panašūs itin dažnai pasirodantys produktai, taip pat į šią kategoriją jau patenka kava (dažnai vienkartiniuose firminiuose indeliuose)
Pasirenkamos (paklausos) prekės. Tai irgi gana dažnai perkama prekių grupė, tačiau šioje vietoje atsiranda palyginimai, labiau apgalvotas pirkimas. Tačiau bendrieji bruožai yra tokie: perkama rečiau, aukštos kainos, palyginamasis pirkimas, siūlomos mažiau pirkimo vietų. Dažniausi pavyzdžiai yra drabužiai, automobiliai, baldai, taip pat beveik visa buitinė technika, kompiuterija, mobilieji telefonai, ne itin reti naminiai gyvūnai, taip pat kosmetikos prekės.

Pasyviosios paklausos prekės – prekės, apie kurias negalvojama. Joms reikia didelių pardavimo pastangų. Jos dažnai turi savo agentus, jos siūlomos telefonu, dažnai peršamos užsakomosiose televizijos laidose. Tai būna įvairūs draudimai, pensijų fondai, signalizacijos, inovacijos. Tarkime, jeigu siuvyklos Klaipėdoje kviečiamos susiburti į vieną interneto svetainę, tai reikalauja daugiau nei pasysvių reklamos priemonių, dažnai tenka skambinti, arba, geriau, eiti ir kalbėti, kad buvimas šioje svetainėje padės būsimiesiems lengviau ieškoti naujos siuvyklos.
Ypatingosios paklausos prekės. Tai jau ekskliuzyvinei ir itin individualizuotų prekių grupei priklausantys produktai. Jie pasižymi: specialiu (dažniausiai itin individualiu) pirkimu, aukštomis kainomis, unikaliomis savybėmis, prekės ženklu, siūloma mažai pardavimo vietų. Tiesa, prekės ženklas yra itin dažnai mėgiamas dalykas pardavėjų ir gamintojų tarpe, beveik visos kompanijos turi prekės ženklą, kuris bandomas pozicionuoti, kaip geresnis. Arba bent stengiamasi jį populiarinti tiek, kad jau būtų nesunku jį atsiminti. Kitos savybės jau labiau išskiria tikrą ypatingosios paklausos prekė nuo netikros. Tarkime individualumas – tam tikram žmogui pritaikyti vaistai. Šiai prekių grupei taip pat priskiriamos meno vertybės,  prabangūs laikrodžiai, vienetiniai telefonai (pvz vertu kompanijos telefonai), itin retos žuvys ir apskritai viskas, ką sunku gauti arba kas yra itin reta.
Negatyvios paklausos prekės. Mano mėgstamiausios, niekas jų pirkti nenori, jos dažnai brangios, bet nėra kur dėtis, bet nepirkti jų negali, dažnai priežastys būna fizinis diskomfortas arba gilios moralinės priežastys. Tarkime laidojimo paslaugos, tai santykinai labai brangios paslaugos, nes kiekvieno produkto kaina yra užkelta bent trigubai, tačiau nėra kur dėtis, arba pačiam organizuoti laidotuvių paslaugą, kai ir taip nereikalingas stresas dėl artimojo netekimo, arba pasitikėti profesionalais. Be abejonės, ir paminklų, bei kapų apdailinimo paslaugos Taip pat iš negatyvių tobulų  verslų galima išskirti odontologijos klinikas, dantis tai skauda ir pats juk nesusiremontuosi. Taip pat vaistai, nuo kurių itin priklauso žmonių sveikata ar gyvybė (pvz. insulinas).
Taigi, nors kartais prekės būna priskiriamos bent dviem kategorijoms, tačiau pasiekiamumas dažnai išsprendžia prekės kategorijos problemas. Tarkime, kaip lengva gauti paprastą laikrodį ir kaip nelengva gauti brangių firmų gaminius. Taip pat juvelyriniai gaminiai gali būti ir pasyviosios ir ypatingosios ir net negatyviosios paklausos prekė, tačiau vėl sprendimas yra poreikyje, kainoje ir pasiekiamume.

Betono vaikų žaislai (1990-1995 karta)

H_Sph_12Dažnai yra girdima sąvoka – betono vaikas. Taip dažniausiai apibūdinami mieste gimę ir augę vaikai, kurie dažniausiai nėra matę kaimo darbų ir žaidimų. Taigi, žaisti mėgdavo ir tie, ir tie, kadangi augome ne pačiais geriausiais (ekonomine prasme) ankstyvaisiais nepriklausomybės laikais ir užaugome be spalvotų, o tuo labiau liečiamų ekranų, tai teko žaislus rinktis iš ekonominės klasės kriterijaus, kartais juos netgi susigalvoti.

Populiariausi, žinoma, būdavo kamuoliai, o jų turėdavome įvairių, nuo guminio “paprigunčiko” ir lauko teniso kamuoliuko mėtymui į sieną, iki futbolo ir krepšinio kamuolių, tik mieste, kitaip, nei kaime, būdavo lengviau rasti asfaltuotą krepšinio aikštelę. Tačiau su kamuoliais sugalvodavome dešimtis žaidimų kasdien.

Man, asmeniškai, labiausiai patikdavo žaisti su išardytais guoliais. Tėvas dažnai parveždavo iš darbo (dirbo laivų remonto įmonėje) įvairaus dydžio šratukų ir ritinių formos guolių dalių. Tai pats įspūdingiausias (tiesa, turėjau tik vieną šratą, nes juos daug tėčių savo vaikams veždavo) buvo iš laivo sraigto guolio. Tai buvo gal 6 cm skersmens guolio šratas, kuriuo nuolat didžiuodavausi prieš kiemo draugus. Kiti berniukai irgi atsiveždavo įvairių dalių ar nuolaužų, taip ir bandydavome aplenkti kiemo draugus įvairiais daiktais.

Buvo ir daug mados žaislų, tokių, kaip “kepsai” – plastiko ar popieriaus apskritimai skirti žaisti juos metant į žemę, “tamagočiai”, “jojo”, “beibleidai” – pirštais ar specialia technika sukami specialūs vilkeliai ir kiti, kurie būdavo staiga išpopuliarinami, sezoną pasilaikydavo madoje ir dingdavo. Dažniausiai jie būdavo siejami su nauju filmuku (drakonų kovos, pokemonai, beibleidai) arba produktu (pvz Snickers, CocaCola).

Rečiau būdavo naudojami aitvarai ir kiti oru skraidandys aparatai – reikėdavo nuolat saugotis, kad neužkliūtų už laidų ar neįskristų į kaimynų balkoną. Tačiau popieriniai lėktuvėliai visada buvo populiarūs ir jų nevengdavome, jei toks įskris kur nors tai ir paliekame jį.

Nors šiais laikais gerokai pagerėjo tiek kiemų įrengimas, tiek atsiradę nauji lauko žaislai tačiau vaikų kiemuose kiekis ženkliai sumažėjo ir vienintelis žaidimas lauke liko krepšinis, retesniais atvejais futbolas.

Sibiro haskis, kodėl turėtumėte arba neturėtumėte įsigyti vieną?

siberianhuskies2Sibiro, arba tiesiog haskis, viena pastarojo meto populiariausių didžiųjų šunų veislių. Daugumą žavi vilko išvaizda, nepaprastas aktyvumas, draugiškumas visoms amžiaus grupėms, taip pat tarp šios veislės šunų yra paplitęs ir heterochromia iridis t.y. gyvūno abi akys gali būti skirtingos spalvos, kas dar labiau žavi žmones žiūrint į šiuos šunis. Negana to, tai vienintelė šunų veislė, kurios kailio spalvos ir gama nėra reglamentuoti, todėl šunų varžybose visų spalvų haskiai yra haskiai. Taip pat jų draugiškumas ir elgesys su vaikais irgi paperkantis. Tačiau jie, kaip ir visišunys turi ir savų trūkumų.

Tokių šunų dresavimas yra gana sudėtingas. Šie šunys priskiriami vidutiniškai protingų šunų kategorijai, todėl jiems sunku išmokti komandas ir tinkamo elgesio. Taip, galima juos išmokyti elgtis gražiai, tačiau ne be reikalo jie niekada nebuvo ir nebus tarnybiniai šunys, kurių pirmas kriterijus visada yra dresavimo lengvumas ir gebėjimas dirbti komandoje su kitais šunimis ar kitais gyvūnais.

Kiti trūkumai yra labai susiję su jo prigimtimi, tai yra Sibirinių šunų palikuonys ir gana artimi vilko giminaičiai. Jie buvo veisti, kaip labai atsparūs, greiti, ištvermingi ir ištikimi šunys, tačiau jie yra laukiniai, todėl visada pasitaikius progai bėgti jie bėga ir kol savo kiekio neišbėgios, tol, jų nei pašauksi, nei pagausi. Ir tą jie puikiai žino, todėl šeimininko komandą grįžti jie labai gerai apsvarstys ir, tik jeigu patys norės, grįš. Šie šunys buvo sukurti bėgti ilgai, vidutiniu tempu ir tempiant vidutinio sunkumo krovinį. Jis nėra labai ištikimas šuo, taip pat jam reikia daug erdvės. Jeigu jis jaučiasi skriaudžiamas, o tai reiškia, kad jam nepakankamai dėmesio (dėl savo prigimtinio didelio kontakto su žmonėmis, jiems labai trūksta jų bendravimo ir dėmesio), neišsilaksto savo dozės arba išvykęs vienas šeimos narys – jis pradeda kaukti. Ši šunų veislė kaip ir vilkai, nėra mėgėjai loti, jie kaukia. Tad, jeigu tokį auginsite namuose, tuomet reiktų atkreipti dėmesį, kad kaukimas erzins jus, kaimynus ir pusę rajono.

Kita vertus, šie gyvūnai itin atsparūs, ypač šalčiui, net, jie “pražįsta” per speigus ir pačius šalčius. Tai irgi atsirado iš jų prigimties, tiesiog per pačius speigus silpniausi išmirdavo, o stipriausi ir ištverminigausi dauginosi ir gyvavo toliau. Šie gyvūnai yra nepaprastai draugiški žmonėms, tai iš dalies prigimtinis dalykas, nes jie nuo seno gyveno su eskimais, todėl nuolat turėjo jiems palaikyti kompaniją ir būti draugiški su jų vaikais. Jeigu toks šuo taptų agresyvesnis, šeimininkas jį tiesiog užmušdavo, taip ilgainiui šie šunys ir tapo kuo tapo, nedideliais, lengvais, greitais, draugiškais, ištvermingais ir galingais šunimis. Tačiau laukinė prigimtis ir gyvenimas daro savo

Šuo be pavadėlio ir antsnukio, kodėl šeimininkai ir aplinkiniai mąsto skirtingai

12.27.13-Nemmy-Belt-in-Torso2Dažnai miesto viešosiose erdvėse šeimininkai mėgsta pasivaikščioti su savo augintiniais, kuriems neuždeda nei antsnukių, nei, kartais, pavadėlio. Jeigu šuo dar ir nebuvo dresuotas, tuomet bėdų gali kilti tik daugiau. Daugiausia dėl to jaudinasi kelių tipų žmonės. Vieni iš jų – greičiau judantys žmonės, tokie, kaip dviratininkai, riedutininkai ar riedlentininkai, nes šunys iš prigimties jau mėgsta palakstyti paskui greičiau judančius, o pakeliui dar įsikąsti į kokią blauzdą būtų iš viso pasaka. Nors tai prijaukintas gyvūnas, kažkiek laukinio gyvenimo ir aukos vijimosi jis vis tik pąsamoningai pasigenda. Dažniausiai tam padeda šuns dresavimas, dresuotas šuo jau turi stiprų lojalumo ir paklusnumo jausmą, todėl kartais jį įmanoma suvaldyti ir sulaikyti ne tik nuo vijimosi, bet ir nuo lojimo ar kitų aplinkinius erzinančių veiksmų.

Dar viena kategorija žmonių, kuri jaudinasi dėl palaidų (ypač vidutinių ir didelių) šunų yra jaunos šeimos. Kai kurie šunys smalsūs, ateina pasižiūrėti į kūdikio vežimo lopšelį, tai ne juokais išgąsdina kūdikio tėvus, nes vien tik vaiko kojytė tokiam šuniui yra jau vienas kąsnis. Tuomet dažnai šeimininkai jau pribėga ir sako tipinę frazę “nebijokite, jis nekanda”. Taip, visi šunys nekanda, kol nekanda. Dar didesnė bėda būna su mažais vaikais, kurie dažnai net neatsiklausdami lekia prie šunų sveikintis, o ne visi šunys yra pratę prie dėmesio, jį mėgsta ir kai kurie gali elgtis agresyviai. Tokie atvejai ypač skambiai pasigirsta spaudoje, kad va, didelis šuo be antsnukio apdrasko ir apkandžioja mažą vaiką. Nors dažnai situaciją išprovokuoja pats vaikas puldamas prie šuns neaiškiais ketinimais.

Jeigu žmogus vaikystėje jau buvo užpultas ir apkandžiotas šuns, tai dažnu atveju jis visą gyvenimą bijos bet kokio didesnio didesnio šuns. Kartą dirbant sezoninį darbą statybose buvo tokia situacija, kai dirbome objekte, kuris buvo teritorijoje, saugomoje per daug nedresuoto itin didelio vokiečių aviganio. Taip nutiko, kad jis pabėgo iš vojlero ir puolė ant mūsų. Mano kolega, kuris vaikystėje buvo užpultas šuns nušoko nuo dviračio ir pradėjo jį naudoti kaip skydą gintis nuo šuns, o aš “primetęs” savo bėgimo greitį, šuns bėgimo greitį supratau, kad bėgti neverta ir ėjau tiesiai į šunį, jis pribėgęs prie manęs per metrą pašoko link mano rankos, tačiau taip ir nepasiekė jos. Aišku, tokio dydžio šuo ne atsitiktinai taip pasielgė, jis tiesiog norėjo rimtai pagąsdinti mus su kolega, kad daugiau nesirodytume šioje teritorijoje. Nors šeimininkas irgi sakė, kad nebijotume, tačiau tokio dydžio atlekiantis šuo vargiai įsivaizduojamas taikiais tikslais bėgantis link manęs.

Taip atsiranda ir formuojama nuomonė apie šunis be antsnukio ir pavadėlio, kurių pradeda bijoti ne tik greičiau judantys ar mažų vaikų tėvai tačiau ir tie, kam yra tekę patirti šunų įkandimą.

Namo statymas. Ką įmanoma atlikti pačiam, o ko geriau reiktų prašyti specialisto?

PlytosŽinia, yra gerų statybininkų, kurie geba atlikti gal dešimtis statybos ir remonto darbų. Jie dar vadinami plataus profilio statybininkais. Tokį vieną teko pažinoti, kai dar paauglys būdamas dirbau sezoninį darbą statybose. Tas statybininkas sakė galintis “pastatyti namą nuo pamatų iki raktų”. Vienas.

Tai paklaustas apie darbą pradėjo pasakoti, jog pamatų klojimui vis tiek kažkas padeda, tai visiškai vienas nedirbi, o štai visa kitą gali atlikti pats. Visada lengviausia atlikti visus vadinamus “betoninius” – darbus t.y. grindų betonavimą, mūrijimą, tinkavimą, laiptų subetonavimą, židinio subetonavimą ir panašius pamatinius darbus. Žinoma, jie atliekami ilgiausiai nes paprastą sieną kurios matmenys būtų tarkime 2m*2m vis tiek trunka gerą dieną, tai visą namą sumūryti jau truktų gerą mėnesį. Tuo labiau, kad betonas ilgai džiūva ir jam reikia itin parankių sąlygų jam. Štai su jau pastatyto namo patalpų apdaila visada būna daugiausiai problemų, nes, jeigu atsirastų koks mūrijimo ar betonavimo netikslumas, jį visada galima užmaskuoti tinko sluoksniu, o apdaila jau turi tiesioginį vaizdą į išorę, todėl ją privalu atlikti tinkamai. Patys nemaloniausi yra plytelių klijavimas, tapetų klijavimas ir lubų montavimas. Plytelių klijavimo trūkumas taip pat yra itin ilgas atlikimo laikas. Profesionalus statybininkas sugeba per dieną išklijuoti gal 8 kvadratinius metrus plytelių, bet ir tai, jeigu nėra kampų, vamzdžių ir kitų elementų. Tačiau vienam neišsprendžiamos problemos prasideda, jeigu namo šeimininkas nori suteikti šarmo savo namui, tuomet reikia derinti dar kelis elementus prie namo išvaizdos. Jeigu namas klasikinio dizaino ir nuožulniu stogu, prie jo puikiai priderinti kokybiški vidaus ir lauko laiptų turėklai yra tas vadinamas “cinkelis. Kaip prie kostiumo priderintas kaklaraištis ar marškinių sąsagos. Tada jau vienas pats statybininkas nieko padaryti negali, jau tenka kreiptis į dizainerį, kuris, pasitaręs su klientu užsako vienetinius tik tam klientui pritaikytus tiek laiptų tiek ir balkonių turėklus. Tada jau prasideda kalvio ar kalvystės įmonės paslaugų darbas. Šių įmonių yra daug, dėl ko dar tenka atsirinkti tinkamus ir ilgiausią patirtį turinčius kalvius. Grįžtame prie plataus profilio statybininko, kiti darbai, kuriuos net jis patikėtų specialistams būtų stogo dengimas, pamatų šiltinimas ir šildymo sistemos įrengimas, nes nuo šių savybių labai priklauso namo energetinės savybės, drėgmės kaupimasis ir kitų darbų išsaugojimas, nes, tarkime, kiauras stogas jau gali sugadinti kitus vidaus apdailos darbus, tad čia rizikuoti neverta, geriau pasitikėti ir patikėti tai siauros srities profesionalams.

Tačiau, paprastą namelį įmanoma pastatyti, susimūryti ir išsibetonuoti pačiam, jei, žinoma, esate patyręs statybininkas arba bent jau tokį žinote. Tačiau kalvystės darbus, dizaino elementų kūrimą, ir viską, kas susiję su šildymu ir vėdinimu palikite profesionalams.

Automobilis – ar jis gali dirbti?

Šiandieninis lietuvis – automobilių fanas ir gerbėjas tikrąja to žodžio prasme. Statistiniam lietuviui tenka daugiau automobilių negu statistiniam vokiečiui. Daugumai tautiečių vienas arba, geriau, du automobiliai yra privalomi. Automobilis dažnu atveju nėra toks itin privalomas, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Žinoma, jei nėra kitų alternatyvų, automobilis tampa darbo įrankiu. Kitais atvejais – tik žaisliuku. Papasakosiu apie gerą tipinio miesto žmogaus, kuris gyvena ir dirba mieste ir kuriam kartais reikia automobilio, pavyzdį. Taigi, paskaičiuokime patį ekonomiškiausią variantą. Automobilis mažiausiai kainuotų 1000 eurų, draudimas metams dar apie 200 eurų (jei nėra turimas pakankamas stažas), kuras (imkime nedidelį benzininį variklį) dienai atsieitų dar apie 1-2 eurus, jei vyktume tik į darbą, parduotuvę ir atgal. Taigi, kaip šioje vietoje dar pataupyti.
Pirma, reikia bent jau grubiai apsiskaičiuoti mėnesio išlaidas kelionei įskaičiuojant automobilio pirkimą, draudimą ir kurą. Manykime, kad 1000 eurų vertės automobilis praras 40 procentų savo vertės per du metus, kuomet, tarkime, bus parduotas. Taip pat manykime, jog jis neges ir padangas jau turime. Taigi automobilis tegu būna 400 eurų dviems metams, tai metai kainuotų 200 eurų, o mėnesiui ji kainuotų 17 eurų, draudimas mėnesiui grubiai dar 16 eurų, kuras – dar 35 eurus. Taigi, tokio automobiliuko išlaikymas mėnesiui kainuotų apie 70 eurų. Miesto žmogus gali įsigyti terminuotą bilietą už 25 eurus mėnesiui, tačiau manykime, kad jam labai reikia automobilio ir be jo – nė iš vietos.
Pati geriausia idėja tokiu atveju būtų užsiimti tokio automobilio nuoma, kai žmogus pats ja nesinaudoja. Tarkime, jeigu už paros nuomą būtų imamas minimalus mokestis – 10 eurų + kuro išlaidų atlyginimas, tai darant prielaidą, kad automobilis būtų naudojamas nuomai bent 8 dienas per mėnesį (kas skamba visai logiškai ir įmanomai), automobilis pačiam savininkui jau būtų praktiškai nemokamas, o jeigu bent 10 dienų – jis dar atpirktų ir elektroninio bilieto išlaidas. Net, jeigu automobilis dirbtų tik 5 dienas – jau juo labiau apsimokėtų važiuoti, nei autobusu. Taigi, jei automobilio per daug nebranginate, kaip asmeninio, galite jį įdarbinti, kad jis bent pats save išsilaikytų.

Riedutininko gyvenimas

rollerbladeNuo pat mažumės buvau pripratęs važinėti riedučiais, man tai tokia tobula transporto priemonė. Ji, žinoma pasižymėjo keliais trūkumais, tačiau nuo to ši priemonė darėsi tik įdomesnė.

Vienas iš nemaloniausių – diskriminacija įvažiavus į parduotuvę. Maždaug transporto priemonė – negalima. Ką, man juos lauke prie stovo prirakinti reikėjo? Laimei, požiūris keitėsi su mano amžiumi, matyt pradėjau atrodyti rimtesnis ir daugiau keliantis pasitikėjimo, tai ši problema kaip ir išsisiprendė. Nors ir į parduotuves vis tiek stengiuosi įvažiuoti kuo rečiau ir jose važiuoti kuo lėčiau.

Kita seniau labai kankinusi problema, normalių takų trūkumas. Tačiau ši bėda irgi sparčiai sprendžiasi, tiesa, ne visai į tą pusę, į kurią norėčiau, tačiau vis geriau, nei buvo. Riedutininko kojoms itin skausmingas yra nuolatinis važiavimas tomis naujos kartos mažytėmis prekybcentrių plytelėmis, tiesą sakant, kuo mažiau tarpų, tuo geriau. Maloniausias, žinoma, asfaltas ir šlifuotas betonas.

Stabdymas. Riedučiai apskritai labai neparanki priemonė stabdymui, primontuotas stabdis daugiau trukdo, nei padeda (dėl to jį pats asmeniškai nusiėmiau). Trukdo įsibėgėti ir bandant sustoti pakeičia masės centrą ir išcentrinę jėgą, visa ši apkrova tenka vienai kojai, kas dar nemaloniau. Todėl dažniausiai išmokstama stabdyti vingiuojant arba, jeigu greitis nedidelis, apsisukant vietoje.

Posūkiai. Įgudusiam nieko nėra neįmanomo, tačiau pasukamumas ir jo staigumas vis tik vos vos nusileidžia dviračio galimybėms. Sunkiausia, žinoma, dideliu greičiu “pjauti” posūkius, kartais tenka pasitelkti kojų kryžiavimo techniką.

Papildomos bėdos. Atmuštos nuo kelio pėdos bei amžinai nutrintos kojos. Taip jau būna su nuolatiniu kontaktu tarp pėdos ir kieto plastiko. Itin jautrus nedidelėms kliūtims daiktas, baisiausia važiuoti kokią naktį, lygiu asfaltu ir pamiške. Esi įsibėgėjęs ir bijai, kad kokį kankorėžį pervažiuosi. Bet tai jaudina tik dar labiau. Be to labai lavina reakciją ir griuvimo anatomijos įgudžius.

Triukai. Jų aibė, įmanoma pakartoti visus dailiojo čiuožimo triukus, taip pat atviros rampos, turėklai ir visi kiti eksperimentai.

Greitis. Jo netrūksta, dažnas suaugęs vyras-riedutininkas pasiekia 20km/h ir didesnį greitį, o spurto metu ir 25km/h. Aišku, nuokalnės ir kitos aplinkybės dar labiau kaitina kraują.

Dėmesys. Tai labiau traukianti akį transporto priemonė už, tarkime, dviratį. Be to pastaruoju metu ji pradėjo populiarėti, atsirado nuomos punktai, specializuotos parduotuvės, klubai ir kultūra.

Geriausi kortų žaidimai – “Durnius” (slystantis)

Regular_DurakTai antra populiariausia jau Tarybų Sąjungos klasika tapusio durniaus versija, kuri pasižymi dar dinamiškesniu žaidimu, nei paprastasis durnius.

Žaidimo pradžia tokia pati kaip ir klasikinio “Durniaus”, išsidalinamos kortos (po 6 vienam žaidėjui), išsirenkamos kozerinės kortos (dažniausiai tai būna pirma korta kaladėje po išsidalinimo) žaidimą pradeda žemiausią kozerinę kortą turintis žmogus.

Žaidimo procesas – linksmoji dalis. Tarkime yra keturi žaidėjai: 1, 2, 3 ir 4. Pirmasis meta kortą antram. Antras turi kelias alternatyvas, gintis kaip klasikiniame durniuje ir kaimynai “primeta”, tuomet žaidimas žaidžiamas pagal įprastas taisykles. Antra ir trečia alternatyva iš esmės ir yra šio žaidimo pagrindas, jei puolama tam tikra korta, kurios skaičius ar paveiksliukas yra X, tai besiginantis gali žaisti irgi tokia korta. Tarkime, jeigu jam metama šešiaakė ir jis turi kito ženklo šešiaakę jis “slysta” t.y. padeda šalia gautos šešiaakės saviškę ir perima ataką. Nieko nesitikintis šalia sėdintis draugas nr. 3 staiga turi atsiginti į dvi ar daugiau vienodo skaičiaus ar paveiksliuko kortų. Žinoma, jeigu, jis turi irgi tokį simbolį – slysta dar toliau link draugo 4. Taip į žaidimą įtraukiamas judrumas ir netikėtumas. Trečia alternatyva yra, jeigu turimas reikalingas simbolis, tačiau kozerinė korta, galima “paspiginti”. T.y. parodyti kortą, kad įrodyti, jog šią teisę turi, tačiau jos padėti neprivalo, gali tiesiog perimti ataką savo kortos nepadėjęs. Pradėjęs gintis žaidėjas nebegali slysti, turi užbaigti ėjimą.

Kuriozinės žaidimo situacijos. Beveik visada linksmiausia žaisti dviese – trise. Pirmas tarkime nekozerinį šešetą, antras slysta link trečio, trečias slysta link pirmo. Pirmas turi tokį patį kozerinį (nes pagalvojo apie rato apsisukimą) ir vėl slysta link antro, tada žaidžiama pagal įprastas taisykles, nes slysti nebėra iš ko.

Geriausi kortų žaidimai – “Durnius” (klasikinis)

unnamedŠis iš Tarybų Sąjųngos atkeliavęs, ir daugumoje posocialistinių šalių itin populiarus kortų žaidimas, išmokstamas ir žaidžiamas iš kartos į kartą, yra ypatingas tuo, kad turi gana paprastas taisykles, tačiau lieka daug vietos improvizacijai ir taktikai. Šis žaidimas turi labai daug variacijų (mažiausiai 12), tačiau pristatysiu tik klasikinio “durniaus” taisykles arba tai, kaip mes jį žaidėme kieme.

Pasiruošimas. Išmaišoma kortų malka, dalintojas išdalina kortas žaidėjams (manykime, kad jų yra 4), laikrodžio rodyklės kryptimi, kiekvienas žaidėjas turi gauti po 6 kortas. Dalintojo pasirinkimas ar duoti 6 iš karto, ar varijuoti 3+2+1, 3+3, 2+2+2 ar kitais išdalinimais. Populiariausi mūsų kieme būdavo pastarieji du. Taigi, viršutinė likusios kaladės korta atverčiama, jos ženklas vadinamas kozeriu (tarkime, atverstas kryžių bernelis reikštų, kad kryžiai būtų kozeriai). Korta padedama po kalade atversta, kad viso žaidimo metu matytųsi kozeriai. Kai kuriose taisyklėse yra žaidžiama taip, kad atsivertus tūzui, žaidėjas, turintis kozerinę šešiaakę gali ją pakeisti tūzu.

Procesas. Mažiausią kozerinę kortą turintis žaidėjas pradeda žaidimą. Žaidėjas privalo įrodyti, jog turi žemiausią kortą – ją parodo kitiems žaidėjams. Tuomet žaidėjas “puola”, deda kortą kitam žaidėjui gintis. Dažniausiai dedama mažiausia turima nekozerinė korta. Besiginantis žaidėjas turi į ją “atsimušti”. Atsimušti galima aukštesne to pačio ženklo korta arba bet kokia kozerine korta (į kozerines galima atsimušti tik kozerinėmis). Jei žaidėjas atsimuša, jo kaimynai gali “primesti” kortas. Primetamos tik tos kortos, kurios dalyvavo “atakos – gynybos” veiksme. T.y. jeigu metama širdžių septynakė, atsiginama širdžių devynake, toliau atakoje gali dalyvauti tik septynakės ir devynakės. Jeigu tokia korta randama (žaidėjas pats nusprendžia ar ją primesti) ji primetama. Jeigu atsiginama korta, kurios dar nebuvo (pvz berneliu), primesti galima ir tą skaičių ar didiką. Jeigu bet kurio gynybos proceso metu neberandama kortų gynybai, kortos imamos “namo” t.y. susirenkamos visos kortos, kurios dalyvavo “atakos – gynybos” veiksme. Jeigu apsiginti pavyko – skelbiama „byta„. Kortos numetamos į šalį ir kiekvienas žaidėjas pasiima po trūkstamą kortų skaičių (iki 6 kortų) iš likusios nepanaudotos kaladės pradedant nuo puolėjo. Apsigynęs puola sekantį eilėje. Taip puolama ratu kol žaidimas baigiasi.

Pabaiga. Laimi žaidėjas, kuris pirmas išsimeta visas kortas, pralaimėjusiu arba kitaip “durniumi” skelbiamas paskutinis su bent viena korta po “atakos-gynybos” veiksmo likęs žaidėjas.

TVF ir Lietuva

money-rain-falling-euro-banknotes-isolated-white-background-33706083Tarptautinis valiutos fondas ir kodėl Lietuva, atsiradus progai nepasinaudojo fondo teikiamomis paslaugomis. Gaila, ekonomika domėtis pradėjau tik prieš 6 metus, bet menu tokį įvykį, kai dvi šalys – seserys. Lietuva ir Latvija pasirinko skirtingus krizinės situacijos sprendimo būdus. Latvija pasinaudojo tarptautinio valiutos fondo paskola, o Lietuva pasirinko “išbridimą iš krizės pakelta galva”. Šis įvykis sukėlė daug diskusijų. Man labiausiai patiko tarptautinio valiutos fondo veiksmų ir atoveiksmių santykis. Principas yra labai panašus kaip ir visų fondų, surenkami pinigai ir iš jų daromos pagalbos priemonės paprašiusiems. Mainais už tai valiutos fondas griežtai reguliuoja šalies ekonominį gyvenimą, kad ši paskola būtų kuo greičiau grąžinta. Įdomu tai, kad valiutos fondo priemonės ne visada laikomos rekomenduojamomis, tinkamomis ir sveikintinomis. Pirma fondas iš esmės yra turtingesnių šalių pinigais ir, žinoma, balsavimo galia valdomas vienetas. Tai iš esmės turtingieji remia silpnuosius už tai reikalaudami imtis tam tikrų priemonių šalies ekonomikos valdyme. Kartais tos priemonės būna tokios “smaugiančios”, kad pats principas iš esmės laikomas kapitalistiniu ir nešančių naudą tik fondui, o ne tam fondo nariui, kuris prašo pagalbos. Tas fondo narys dažnai neturi net svaraus balso fonde, taigi, tokios turtingos šalys kaip fondo lyderis JAV, kuris, žinoma, yra įleidęs daugiausia pinigų, turi net 16-17 proc. Balsų, kai tuo metu visos Baltijos šalys (išskyrus Rusiją) sumoje teturi tik 3,34 proc. O tarp jų yra tokios stiprios ekonomikos šalys, kaip Danija, Norvegija, Švedija ir Suomija. Taigi peršasi išvada, kad tarptautinis valiutos fondas iš esmės yra turtingųjų šalių diktavimo silpnesnėms šalims priemonė. Ir čia tik vienas iš kelių kritikos jai aspektų.