Ką per gyvenimą matė mano plonas chalatas

plonas chalatasSu centro vaikais vis darome dirbtuves, kurių metu laviname įvairius įgūdžius: vaizduotę, užuojautą, įsijautimą.  Šį kartą lavinome empatiją ir įsijautimą, todėl siekėme sugalvoti, ką išgyveno kiekvieno iš mūsų drabužiai, pavyzdžiui, Brigitos plonas chalatas. Ši istorija apie chalatą mums pasirodė viena įdomiausią, tad jūs galite perskaityti, ką Brigita papasakojo, ir ką aš užrašiau.

Kur gimė ir augo

Šis plonas chalatas internetu dar negali būti surastas, nes yra iš senesnių laikų, kai elektroninių parduotuvių dar nebūdavo. Jis  gimė Kinijoje, bet dar nieko pats nesuprato, kai jam buvo siuvamos kišenės, palenkiama apykaklė ir atliekami kiti darbai, leidžiantys šį drabužį dabar turėti tokį, koks jis yra. Toliau, kai ploni chalatai akcija buvo užsakyti į vakarus, jie didelės dėžėse buvo kraunami į krovininį lėktuvą. Niekas per daug nieko negalvojo, ir patys chalatai, dar nematę jokio gyvenimo, tiesiog nesuprato, kas vyksta. Atkeliavę į Londoną, jie pateko į universalinę parduotuvę, kur žmonės noriai lankosi bei renkasi sau tinkančius, patinkančius drabužėlius.

Pirmieji šeimininkai

Pirmajai poniai šis plonas chalatas patiko dėl spalvų. Džina pagalvojo, kad puikiai derės prie jos turimų pūkuotų šlepečių. Ta moteris buvo dar jauna, neseniai ištekėjusi už vyro, kurio profesija buvo susijusi su istorija ir universitetu. Tad kaip tik buvo ploni chalatai akcija ir moteris nesvarstydama nusipirko. Nuo tada šis plonas chalatas buvo dėvimas rytais, kai moteris gerdavo kavą terasoje. Pati keisčiausia transformacija chalato gyvenime buvo tas laikas, kai moteriai staiga ėmė augti labai didelis pilvas, jis kilo tarsi ant mielių, ir tai užtruko iš viso devynis ar mažiau mėnesių. Paskui namuose vyko kažkoks tarsi valymas. Moteris grįžo su kūdikiu ant rankų, ir šeimos namai buvo per maži tokiam pagausėjimui. Taigi, jie nutarė persikraustyti į kitą miestą, kur pigesnis pragyvenimas ir galima turėti namą. Daug daiktų buvo išmesta ar padovanota, nes nesinorėjo visko kartu temptis, ką per gyvenimą prikaupė. Kažkokiu būdu šis chalatas su nuolaida taip pat pateko į krepšį labdarai atiduodamų rūbų.

Atrieji šeimininkai ir emigracija

Šiuos rūbus kaip tik surinkinėjo lietuviai. Nežinia, ką jie kalbėjo, tačiau visus drabužius kruopščiai rinko į furgoną, o paskui išvežė į Lietuvą, į mažą miestelį. Čia veikė nedidelė dėvėtų drabužių parduotuvė. Ir taip plonas chalatas – ispardavimas – vėl atsidūrė prekyboje. Jį apčiupinėjo ne vienas žmogus, tačiau iškart nepirko. Šis chalatas pastebėjo, kad daug žmonių dažniausiai pirkdavo batus, sukneles ar kažkokius viršutinius drabužius. Tačiau iš to apatinių skyriaus, kuriame chalatas kabojo, ne daug kas kažką rinkosi. Matyt, žmonėms apatiniai drabužiai ir plonas chalatas – internetu užsakomi ir nauji atrodo mieliau nei tokie, kokius dabar teko rinktis. Taigi, antroji šeimininkė atsirado tik po mėnesio.

Tai buvo Brigitos mama, kuri nusipirkusi chalatą dar kelis kartus labai stipriai jį išskalbė. Chalatui graužė kiekvieną siūlelį – jis buvo labai stipriai dezinfekuojamas, norėta iš jo išsunkti visus nešvarumus. Tada chalatas ėmė puošti mamos kūną, ir ji rytais, kol vaikai susiruošdavo į mokyklą, kol visiems padarydavo pusryčius, tą chalatą vilkėdavo. Kai vaikai išeidavo, ji dar skaitydavo kažką internete apie penkiolika minučių, o paskui ir pati persirengdavo ir eidavo kažką daugiau dirbti. Ji tapydavo paveikslus, todėl tiesiog lipdavo žemyn į dirbtuves, kur visada kvepėdavo jos akriliniais ir aliejiniais dažais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *