Knygos suaugusiems

Kuo pasižymi ir kaip gali būti vertinama suaugusiųjų literatūra?

Knygos suaugusiems

Knygos suaugusiems

Knygos suaugusiems – literatūros dalis, kurios pagrindinė auditorija yra vyresnio už vaikišką amžiaus skaitytojai. Pagal tokį apibūdinimą būtų galima skirti knygas vaikams ir knygas suaugusiems, nors klasikos kūrinius neretai skaito abi amžiaus grupės. O kur dar tarpinė grandis – paaugliai? Šie taip pat turi „savo“ literatūrą, dažniausiai šviečiamojo pobūdžio, skirtą pažinti save, savo besikeičiantį kūną, besiformuojančią savarankišką sąmonę. Knygos paaugliams dažnai yra ir istorijos apie juos pačius – paaugliško amžiaus vaikinus ir merginas, išgyvenančius tai, kas galėtų būti pavadinta „perėjimu iš vaiko į suaugusį žmogų“. Filosofiškai ginčytis, kad iki tikrosios suaugystės paaugliui dar tolokai, būtų galima ilgai ir nuobodžiai, bet dėl bendro aiškumo čia to daryti neverta. Pagrindinis klausimas, į kurį turėtume atsakyti: kuo pasižymi knygos suaugusiems? Kitas klausimas – kokios yra geros knygos suaugusiems ir ar jos apskritai gali būti blogos?

Apie sąvoką ir literatūros formulę

Dėl skonio nesiginčijama – mėgstama sakyti mūsų kultūros terpėje. Knygos – kategorija, kur subjektyvumas taip pat yra pagrindinis kūrinių vertinimo faktorius. Savarankiškai mąstanti sociumo dalis – suaugusieji, kaip yra įprasta vadinti kiek vyresnio amžiaus žmonių grupę (nors gal ne visad viską galima skirti į dvi dalis: jaunesni ir vyresni, mažesni ir didesni, ypač kalbant apie žmogaus raidą, kadangi egzistuoja, kaip jau ir buvo minėta, daug tarpinių etapų – paauglystė, ankstyvoji suaugystė ir t.t.), jau yra pajėgūs argumentuotai vertinti, kas jiems patinka, jei patinka, tai dėl kokių priežasčių, o jei ne – kodėl? Taip pat drąsiai bei argumentuotai jie vertina ir literatūrą. Galima sakyti, kad geros – tai idomios knygos suaugusiems, bet iš čia kyla dar vienas klausimas – o kokios yra įdomios? Tai ne „aukštoji matematika“, tačiau vieną iš daugybės tikrai patrauklios ir lengvai nepamirštamos knygos suaugusiems formulę būtų galima sukurti sudėjus kelis pagrindinius nežinomuosius („nežinomieji“ čia ypač tinkanti sąvoka):

a – ar kūrinio suaugusiems turinys leidžia pažinti savo patirtį (o net ir fantastines knygos suaugusiems, tam tikra prasme, gali atkartoti šį tą pažįstamo, realaus)?;

b – ar ta patirtis knygoje transformuojama į įvykius, nuteikiančius optimistiškai (kitaip sakant, ar suaugusiam skaitytojui gimsta viltis?);

c – ar knyga patenkina ją skaitančiojo egoizmą (ne visos konkrečiu metu skaitomiausios knygos suaugusiems yra tikrai aukštos kokybės, tačiau tai tampa nelabai svarbu, jei turinys ar forma tinka konkrečiai auditorijai kaip savimeilę glostantys kūriniai)?

Žinoma, ši formulė – tik viena iš daugybės galimų. Tiesa, suaugusiųjų literatūra, kaip jau turėjo tapti aišku, čia yra grožinė literatūra, o nebūtinai erotinio pobūdžio ar kamasutra. Nors naujausios knygos suaugusiems, vis dėlto, jau neretai panašėja į kūniškos meilės vadovėlius. Tai nebūtinai kama sutra, bet ir toli gražu nėra tokia literatūra, kurią norėtųsi duoti skaityti mokyklinio amžiaus vaikams. Tai anaiptol nėra trūkumas. Suaugusiems knygos kaina, kurią reikia sumokėti už kūrinį, yra ne vien piniginės išraiškos, bet ir matuojama pagal šį bei tą nematerialaus. Tai – patirtis. Tam, kad suaugęs žmogus suvoktų knygą, turi turėti tam tikrą žinių apie pasaulį bagažą. Tos žinios daugeliu atveju turi būti susijusios ir su tuo, kas vadinama kūniška meile, arba fiziniu artumu, ir ne kas kita, kaip tos žinios, leidžia žmogui suprasti erotinį atspalvį turinčių knygų turinį. Knygos suaugusiems iš visko, kas buvo aptarta, galėjo pasirodyti besanti grožinė literatūra, teskirta vien „pasiglostyti savimeilę“, ir tai nėra visiškai klaidinga išvada. Tačiau kaip nėra vienos sąvokos, kas konkrečiai yra knyga, taip nėra ir vieno, universalaus ir tikslaus apibūdinimo, kas galėtų būti visa suaugusiųjų literatūra.

Comments are closed.