Mano mamos suknelės

suknelesNeringos daina apie „stebuklingą mamos suknelę“ vienu metu buvo stebėtinai populiari. Gal ir nereikia stebėtis – juk populiaru tas, kas aktualu visiems ar dideliam kiekiui žmonių, o sukneles galima pritaikyti daug kur. Manau, kad ši suknelės daina ir buvo kažkas tokio, kas tiko visiems. Visų mūsų, ir jaunų, ir vyresnių, mamos tikrai dėvėjo sukneles. Todėl visi prisimename, kokios jos buvo. Pasakoju ir aš, kokios suknelės buvo mano mamos.

Mėlyna su gėlėmis

Gerai prisimenu, kaip mama siuvosi suknelę į klasės susitikimą. Būdavo tokia mada, kad visos moterys tarsi turėdavo pasipuošti tokiam vakarui. Pasisiūti suknelę buvo prestižinis dalykas, nes sovietmečiu mažai, kas turėjo gerų daiktų, negalėdavo daug ko tiesiog nusipirkti – turėdavo, visų pirma, sugalvoti, kaip kažką gauti. Deficitas išlavino to laiko visuomenę. Taigi, mano mamos pasididžiavimas buvo tas, kad ji mokėjo siūti, mokėjo tikrai gražiai siūti. Nebuvo taip, kaip šiais laikais, kai sukneles internetu gali tiesiog užsisakyti ir jau eiti išsipuošusi kaip ponia. Mama pasisiuvo tikrai gražią mėlyną suknelę su gėlėmis ir su permatomomis tamsiomis rankovėmis. Žinau, kad su šia suknele ji tikrai ėjo į gražius vakarėlius, šventes, tačiau tai darė ne kasdien. Buvo užsivilkusi gal kokius keturis kartus, tiek ir temačiau aš tos suknelės grožį.

Mėlyna su langeliais

Kita buvo laisvesnė, su ja eidavo į darbą, kai pradėjo dirbti. Dabar tos suknelės dalys yra persiūtos į kostiumėlį, kurį aš ir dėviu. Man smagu matyti, kad ji dėvėjo tuos rūbus mielai. Tokia suknelė, su kuria ji vaikščiodavo kasdien, man net labiau patikdavo, negu ta, su kuria ji eidavo į vakarėlį. Visada galėdavau ją matyti, ir tie audiniai man buvo tokie mieli, ir aš norėjau juos regėti, kaip kažkokią saugia vaikystės pievą. Tada gal jau buvo prasidėjusi Nepriklausomybė, ir kai kur sukneles pigiau buvo galima įsigyti. Jau buvo atsiradusios dėvėtų drabužių parduotuvėse, kuriose aš galėdavau gauti to, ko norėdavau. Taigi, man visada smagu, kad galiu nusipirkti kažką tikrai gražaus, bet tada tai buvo kaip išsigelbėjimas. Jeigu man sukneles internetu smagu pirkti tiesiog dėl kažkokio laisvalaikio praleidimo, tai mamai tai buvo išgyvenimas. Vos tik atsirado dėvėtų rūbų parduotuvės, tada suknelės moterims tapo laimikiu, reikalingu kasdieniam nešiojimui.

Juoda su tigriniu šalikėliu

Prisimenu ir vienos sukneles elegantiskos paveikslą. Nežinau net ar dabar kur nors tokią būtų galima nusipirkti. Ji buvo gražaus karakulinio audinio – jeigu man kada nors reikėtų eiti į kažkokius tikrai oficialius vakarėlius, galėčiau dėvėti ją. Bet, deja, (o gal kaip tik – „valio“), nesu nei savivaldybės, nei seimo, nei kitokių institucijų narė, ir tokių drabužių man paprasčiausiai niekada neprireikia. Taigi, džiaugiuos tuo, kad turiu, ką turiu, o ši suknelė išlieka kaip gražus prisiminimas.

Ryški spalva

Pati seniausia suknelė, kurią pamenu – labai ryškios raudonos ar net morkinės spalvos, su baltomis gėlėmis. Tai daili vasarinė suknelė, su kuria mama taip pat dažniausiai vaikščiodavo po namus, net gi dirbdavo darže, ir būdavo tai gana miela. Aš turėdavau jai ten padėti, ir mes gerai sutardavome. Dabar norėčiau surasti kažką panašaus, kad būtų kaip prisiminimas. Gal sukneles Otto.lt reikėtų peržiūrėti – kartais ten randu labai įvairių sprendimų, iš kurių kažką įmanoma ir pritaikyti bei atkurti pagal tai, ko aš įsivaizduoju, kad norėčiau.

Comments are closed.