Riedutininko gyvenimas

rollerbladeNuo pat mažumės buvau pripratęs važinėti riedučiais, man tai tokia tobula transporto priemonė. Ji, žinoma pasižymėjo keliais trūkumais, tačiau nuo to ši priemonė darėsi tik įdomesnė.

Vienas iš nemaloniausių – diskriminacija įvažiavus į parduotuvę. Maždaug transporto priemonė – negalima. Ką, man juos lauke prie stovo prirakinti reikėjo? Laimei, požiūris keitėsi su mano amžiumi, matyt pradėjau atrodyti rimtesnis ir daugiau keliantis pasitikėjimo, tai ši problema kaip ir išsisiprendė. Nors ir į parduotuves vis tiek stengiuosi įvažiuoti kuo rečiau ir jose važiuoti kuo lėčiau.

Kita seniau labai kankinusi problema, normalių takų trūkumas. Tačiau ši bėda irgi sparčiai sprendžiasi, tiesa, ne visai į tą pusę, į kurią norėčiau, tačiau vis geriau, nei buvo. Riedutininko kojoms itin skausmingas yra nuolatinis važiavimas tomis naujos kartos mažytėmis prekybcentrių plytelėmis, tiesą sakant, kuo mažiau tarpų, tuo geriau. Maloniausias, žinoma, asfaltas ir šlifuotas betonas.

Stabdymas. Riedučiai apskritai labai neparanki priemonė stabdymui, primontuotas stabdis daugiau trukdo, nei padeda (dėl to jį pats asmeniškai nusiėmiau). Trukdo įsibėgėti ir bandant sustoti pakeičia masės centrą ir išcentrinę jėgą, visa ši apkrova tenka vienai kojai, kas dar nemaloniau. Todėl dažniausiai išmokstama stabdyti vingiuojant arba, jeigu greitis nedidelis, apsisukant vietoje.

Posūkiai. Įgudusiam nieko nėra neįmanomo, tačiau pasukamumas ir jo staigumas vis tik vos vos nusileidžia dviračio galimybėms. Sunkiausia, žinoma, dideliu greičiu “pjauti” posūkius, kartais tenka pasitelkti kojų kryžiavimo techniką.

Papildomos bėdos. Atmuštos nuo kelio pėdos bei amžinai nutrintos kojos. Taip jau būna su nuolatiniu kontaktu tarp pėdos ir kieto plastiko. Itin jautrus nedidelėms kliūtims daiktas, baisiausia važiuoti kokią naktį, lygiu asfaltu ir pamiške. Esi įsibėgėjęs ir bijai, kad kokį kankorėžį pervažiuosi. Bet tai jaudina tik dar labiau. Be to labai lavina reakciją ir griuvimo anatomijos įgudžius.

Triukai. Jų aibė, įmanoma pakartoti visus dailiojo čiuožimo triukus, taip pat atviros rampos, turėklai ir visi kiti eksperimentai.

Greitis. Jo netrūksta, dažnas suaugęs vyras-riedutininkas pasiekia 20km/h ir didesnį greitį, o spurto metu ir 25km/h. Aišku, nuokalnės ir kitos aplinkybės dar labiau kaitina kraują.

Dėmesys. Tai labiau traukianti akį transporto priemonė už, tarkime, dviratį. Be to pastaruoju metu ji pradėjo populiarėti, atsirado nuomos punktai, specializuotos parduotuvės, klubai ir kultūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *