Šuo be pavadėlio ir antsnukio, kodėl šeimininkai ir aplinkiniai mąsto skirtingai

12.27.13-Nemmy-Belt-in-Torso2Dažnai miesto viešosiose erdvėse šeimininkai mėgsta pasivaikščioti su savo augintiniais, kuriems neuždeda nei antsnukių, nei, kartais, pavadėlio. Jeigu šuo dar ir nebuvo dresuotas, tuomet bėdų gali kilti tik daugiau. Daugiausia dėl to jaudinasi kelių tipų žmonės. Vieni iš jų – greičiau judantys žmonės, tokie, kaip dviratininkai, riedutininkai ar riedlentininkai, nes šunys iš prigimties jau mėgsta palakstyti paskui greičiau judančius, o pakeliui dar įsikąsti į kokią blauzdą būtų iš viso pasaka. Nors tai prijaukintas gyvūnas, kažkiek laukinio gyvenimo ir aukos vijimosi jis vis tik pąsamoningai pasigenda. Dažniausiai tam padeda šuns dresavimas, dresuotas šuo jau turi stiprų lojalumo ir paklusnumo jausmą, todėl kartais jį įmanoma suvaldyti ir sulaikyti ne tik nuo vijimosi, bet ir nuo lojimo ar kitų aplinkinius erzinančių veiksmų.

Dar viena kategorija žmonių, kuri jaudinasi dėl palaidų (ypač vidutinių ir didelių) šunų yra jaunos šeimos. Kai kurie šunys smalsūs, ateina pasižiūrėti į kūdikio vežimo lopšelį, tai ne juokais išgąsdina kūdikio tėvus, nes vien tik vaiko kojytė tokiam šuniui yra jau vienas kąsnis. Tuomet dažnai šeimininkai jau pribėga ir sako tipinę frazę “nebijokite, jis nekanda”. Taip, visi šunys nekanda, kol nekanda. Dar didesnė bėda būna su mažais vaikais, kurie dažnai net neatsiklausdami lekia prie šunų sveikintis, o ne visi šunys yra pratę prie dėmesio, jį mėgsta ir kai kurie gali elgtis agresyviai. Tokie atvejai ypač skambiai pasigirsta spaudoje, kad va, didelis šuo be antsnukio apdrasko ir apkandžioja mažą vaiką. Nors dažnai situaciją išprovokuoja pats vaikas puldamas prie šuns neaiškiais ketinimais.

Jeigu žmogus vaikystėje jau buvo užpultas ir apkandžiotas šuns, tai dažnu atveju jis visą gyvenimą bijos bet kokio didesnio didesnio šuns. Kartą dirbant sezoninį darbą statybose buvo tokia situacija, kai dirbome objekte, kuris buvo teritorijoje, saugomoje per daug nedresuoto itin didelio vokiečių aviganio. Taip nutiko, kad jis pabėgo iš vojlero ir puolė ant mūsų. Mano kolega, kuris vaikystėje buvo užpultas šuns nušoko nuo dviračio ir pradėjo jį naudoti kaip skydą gintis nuo šuns, o aš “primetęs” savo bėgimo greitį, šuns bėgimo greitį supratau, kad bėgti neverta ir ėjau tiesiai į šunį, jis pribėgęs prie manęs per metrą pašoko link mano rankos, tačiau taip ir nepasiekė jos. Aišku, tokio dydžio šuo ne atsitiktinai taip pasielgė, jis tiesiog norėjo rimtai pagąsdinti mus su kolega, kad daugiau nesirodytume šioje teritorijoje. Nors šeimininkas irgi sakė, kad nebijotume, tačiau tokio dydžio atlekiantis šuo vargiai įsivaizduojamas taikiais tikslais bėgantis link manęs.

Taip atsiranda ir formuojama nuomonė apie šunis be antsnukio ir pavadėlio, kurių pradeda bijoti ne tik greičiau judantys ar mažų vaikų tėvai tačiau ir tie, kam yra tekę patirti šunų įkandimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *