Minėtoji Valkininkų kalvė-kalykla buvo pastatyta ant užtvenkto Spenglos upelio mūsų minimame dokumente ant Spinolės upės; ir aptverta skaldytų sijų (storlenčių) tvora, o pati kalvė apkalta dranyčio-mis, kurios jau papuvusios ir reikalauja remonto. 
Vadinasi, kalvė buvo statyta iš skaldytų rąstų. Kalvės kalyklos dydis dokumente nenurodytas. Pagal vidaus įrenginių aprašymą galima manyti, kad jos būta labai didelės (galbūt panašios j Lenkijoje sutinkamas didžiąsias kalves): keturios krosnys, žaizdrai, moliu aplipyti akmenys, trejetas ar daugiau odinių dumplių, keletas mechaninių, vandens srovės kilnojamų kūjų ir kt. Be to, su kalvės mechanizmais tikriausiai buvo sujungtas kieme stovėjęs malūnas. Šiaip ar taip, čia buvo ištisas gamybinis kompleksas, kokių Lietuvoje pasitaikė ir anksčiau, ir vėliau. Analogiška kalvė-lie-jykla buvusi Rudnioje (XVIII-XIX a.), panašaus tipo dar anksčiau -ir Vilniuje, bet konkrečių duomenų apie jas kol kas turime labai mažai. Apie XIX a. pabaigoje Vilniuje buvusias mūrines kalves galime spręsti tik iš Lietuvos valstybės istorijos archyve aptiktų brėžinių. Tai palyginti nedidelės, apie 8×7 aršinų (aršinas – 71,12 cm), su dengtais kaminais ir tradicinėmis kaimiško sūrio formos dumplėmis kalvės. Viena jų buvo savarankiškas pastatas ir turėjo dvejas dumples, o antroji pristatyta prie gyvenamojo namo ir jos planas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo kitų visoje Lietuvoje paplitusių dvaro ir kaimo kalvių su vieneriomis dumplėmis. Jų statybai buvo keliami gana griežti priešgaisriniai reikalavimai.
Iš miesto tipo kalvių bene geriausiai iki šių laikų išsilaikė 1895 m. statyta mūrinė kalvė Klaipėdoje. Čia Šaltkalvių g. Nr. 1 nuosavą kalvę (šaltkalvę)-gamyklą turėjo pramonininkas ir spynininkas G.Kackė (G.Katzke), o greta (Nr. 2) gyveno jo pakviestas šaltkalvis F.Grimas (Grimm). Jie buvo ne tik geri kaimynai, bet ir bendradarbiai: be įvairių žemės ūkio mašinų, gamino ir savitus Klaipėdos krašto paminklus – kapų kryžius bei tvoreles. Nuo 1979 m. šie pastatai metalisto restauratoriaus Dionyzo Varkalio ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rūpesčiu buvo restauruoti. Juose įkurtas unikalus Mažosios Lietuvos kalvystės muziejus.
Panašių kalvių-kalyklų (ir liejyklų) buvo ne tik Klaipėdoje, bet ir šio krašto kaimuose. Čia masiškai gamino vienvagius ir kitokio tipo plūgus. Vien tik Kalotės kalvėje prieš Antrąjį pasaulinį karą per metus pagamindavo apie tūkstantį plūgų ir daugiau kaip šimtą zigzaginių akėčių. Kalvių-gamyklėlių buvo Bajoruose, Kretingoje. Panašaus profilio kaimo kalvių buvo ir Švedijoje. Pramoninio tipo kalvėmis laikome tas, kurios transmisijomis ar kitaip būdavo sujungiamos su lentų ir gontų (malksnų) pjovimo, grūdų malimo ar kitomis panašaus pobūdžio dirbtuvėmis. Jas paprastai sukdavo (varydavo) vėjo jėgainės turbinos arba jų gaminama elektra.
Ratų ir jų apkaustų gaminimo kalvė (su medžio ir metalo darbų skyriais) žinoma Sūduvoje (Šakių r., Gegužių k.). Medžio skyriuje buvo įtaisytos grūdų malimo girnos. Stambiausias ir įdomiausias, iš tolo matomas kalvio sodybos įrenginys – vėjo turbina, kuri ir suko minėtus mechanizmus. Sodybos šeimininkas – zanavykas Jonas Vaičiūnas, neeilinių gabumų kaimo kalvis, konstruktorius ir račius.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir karo metais Žasliuose (dab. Kaišiadorių r.) veikė akcinės bendrovės „Miškas“ įmonė, kurioje gamintos javų vėtyklės (arpai), taip pat vežimų ratai. Šiems gaminiams apkaustyti buvo pritaikytas senas mūro pastatas su įtaisytais dviem žaizdrais ir dviem priekalais; šioje kalvėje-gamykloje dirbo šeši ar septyni kalviai. Įdomu, kad nedideliame Žaslių miestelyje net karo metais (1942 m. buvo per šimtą įvairių amatininkų (tarp jų devyni kalviai, metalo konstrukcijos). Antai P.Gum-bio kalvė buvo pastatyta apie 1930 metus nedideliame (8 arų) sodybos kieme, visai arti gatvės, iš tradicinės šio krašto statybinės medžiagos -apvaliųjų sienojų (7×5 m), bet įėjimas į kalvę jau ne iš galo, o iš šone. žaizdras apmūrytas plytomis ir sujungtas su krosnimi – mėsos rūkykla (panaši rūkykla greta žaizdro buvo įrengta ir kitoje to paties rajon: Paparčių apylinkės kalvėje). Žemaitijoje, plačiame Šiaurės Vakarų Lietuvos regione, pasitaikė kalvių su duonkepėmis krosnimis, kartais i: pirtimis. XIX a. antroje pusėje kalvė su pirtimi pastatyta Rietavo dvarui priklausiusiame tašytų rąstų pastate. Kalvės stogas dengtas tašyt:-nėmis lentomis, dvivėrės lentinės durys laikėsi ant keturių geležiniu vyrių (pirties durys, matyt, buvo vienvėrės, nes laikėsi ant dviejų vyrių). Kalvėje buvo vienas, o pirtyje du langai. Žaizdras išmūrytas iš plytų ir sujungtas su tradiciniu žemaitišku dūmtraukiu. Kalvės pirties dydis apraše nenurodytas.
www.autogroup.lt
